Po vienerių metų pertraukos prasidėjus nemažam festivalių ir koncertų troškuliui pavasario pabaigoje mus pasiekė puikios žinios. Festivalis Kilkim Žaibu šiemet bus: tiesa, kita nei įprasta data bei viena diena trumpesnis, tačiau bus. Kadangi tuo metu aš buvau apsistojęs Vilniuje, nuo kurio iki festivalio vietos yra tik 200km (vietoj 1100km iš mano tėvynės Slovakijos) buvo nesunku apsispręsti. Paskutiniaisiais metais mes visa grupelė keliaudavome aštuonviečiu automobiliu, tačiau šiemet mes vykome tik tryse: Aš, Laura ir Ondro (lietuviškai Andrius) (Slovakija, Lietuva ir Čekija). Į festivalį galėjome patekti tik su negatyviu koronos testu arba vakcinacijos pasu, ir dėl to maniau, kad žiūrovų skaičius nebus toks didelis.
Į Kilkim Žaibu keliauju ne vien tik dėl grupių, bet ir dėl nuostabios atmosferos, gražios gamtos bei gero alaus. Alus, palyginus su anais metais kiek pabrango (2018 metais kainavo 2,5€), tačiau tai yra nenuginčijama aludarių kokybė, kuri festivalyje pasiūlė keletą skirtingų alaus rūšių. Be to verčiau išgersiu gero ALE/IPU/Stout už 3,5€ negu klasikinį „euromyžalą“, kuris dažnai apsireiškia slovakiškuose ir čekiškuose festivaliuose. Iš kitos pusės žinant šias kainas šiek tiek įsijungia stabdis ir tiek neprageriate… arba ne.
Oro prognozės šiemet nežadėjo nieko gero, dvi dienas turėjo lyti, tačiau ką jau padarysi. Hiking metal punks lietaus nebijo! 2019 metais mus tris dienas svilino saulė, o aš vis dar negaliu apsispręsti, ar blogiau kai festivalyje visą laiką lyja arba kai dvi dienas galvas kepina saulė. Į festivalio vietą atvykome ketvirtadienio vakarą, apsistojome toje pačioje vietoje kaip visuomet, žmonių nebuvo daug, išgėrėme keletą alaus, o prie palapinės grojo kažkokie vyrukai akordeonu.
Pirmoji diena
Galų gale atėjo pirmoji diena ir iki pietų vieta pradėjo pamažu pildytis žmonėmis, atsidarė maisto palapinės, o alkani žmogeliai bėgo paskanauti kiaušinienės su dešrelėmis. Programa prasideda tik 15:00, turime laiko pavaikštinėjimams po festivalio vietą ir susitikimams su pažįstamais. Nieko kito nelieka kaip tik pradėti popietę alumi bei prie silpno lietučio laukti festivalio pradžios.
Oficialią programą atvėrė lietuviška grupelė Tankuojis. Vyrukų ketveriukė apsirėdę istoriškais tarpukario arba partizaniškais drabužiais dainavo dainas apie Miško Brolius, kartais prijungdami ir akordeoną arba ritmišką būgną. Prieš kiekvieną dainą grupės lyderis(?) papasakojo trumpą istorinį kontekstą kas buvo tiems, kurie kalba lietuviškai tikrai įdomu. Tarp kitko Miško broliai buvo organizuota grupė, kuri priešinosi komunizmui ir veikė dar kurį laiką po antrojo pasaulinio karo. Dabar jau po truputį imu atsiminti, kad čia tie patys vyrukai kurie grojo ketvirtadienio vakarą… Jie iš tiesų man buvo smagūs, nebuvo tai kažkoks kičas, žmonės linksminosi ir panašią pramogą galiu įsivaizduoti bet kur (palaukite iki Mėnuo Juodaragis reportažo, nes ten mes šio nemirtingo kvarteto klausėme dar kartą).
Kaip ir Tankuojis toje pačioje Pikuolio scenoje pasirodė grupė Trys Keturiose, o tuo metu Perkūno scenoje kol kas ruošėsi kitos grupės. Trys keturiose tai pat buvo daugiabalsė grupė tačiau šįsyk moteriškame pateikime. Tradicinės polifoninės dainos, kurios Lietuvoje vadinamos sutartinėmis, buvo tikrai žavingos. Trys Keturiose vedė etnomuzikologė Daiva Vyčienė nuo 1981 metų, tad stebėti šią grupę buvo įspūdinga. Sutartinės yra Lietuvos paveldo par excellence o pats pavadinimas kyla nuo veiksmažodžio „sutarti“. Šis dainų tipas tai pat yra įtrauktas į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialios kultūros paveldo sąrašą. Etnografams, etnologams ir liaudies muzikos mėgėjams tai buvo pagrindinė grupė, bet gaila prie scenos stovėjo tik keletas žmonių.
Sekanti buvo kita vietinė grupė, šįkart labiau metalinė. Perkūno scenoje ruošėsi labai gerai tūnaišiams žinomi Thundertale. Paskutinis Thundertale albumas buvo išleistas 2013, o grupė, neatrodo, kad yra itin aktyvi, panašiai kaip ir Obtest. Thundertale groja klasikinį power metal, (ką Slovakijoje kartais vadiname „arkmetaliu-arklių metalu“) – tai kažkas panašaus į vokiškąjį Gamma Ray stilių arba Stratovarius, ir, tiesą sakant, tai nėra itin mano skoniui. Po minutėlės stebėjimo nusprendžiau pasidaryti muzikinę pauzę.
Grįžau prie Pikuolio scenos ir alaus, kur netrukus pradėjo savo šou jauna grupė Gija. Trijulė grojo kažką tarp post-metalo ir roko, jeigu neklystu tai buvo jų debiutinis pasirodymas. Būgnų ritmas savo paprastumu priminė roką, o gitaros riffai kartu su balsu kūrė truputį melancholišką nuotaiką. It iš kitos dimensijos buvo bosinė gitara, tarp kitko šešių stygų, ir buvo matyt kad ja negroja kažkoks pradinukas. Galiu pasakyti, kad šis pirmas kontaktas su grupe buvo maloniai stebinantis.
Perkūno Scenoje ruošėsi Latviai Varang Nord, kurie laimėjo wacken metal battle savo šalyje. Tiesą sakant man jie laimėjo nuobodžiausios festivalio grupės titulą. Rimtai, nuoširdžiai sakant aš jau pavargęs nuo visų tokių folk/pagan metalo grupeliūkščių, kurios visos skamba it viena. Kadaise mėgdavau folk ir pagan metalą, bet nuo to laiko, kai tai patapo kažkokiu bendru beskoniu metalu be savos tapatybės, klausausi jo mažiau ir mažiau. Lygiai tas pats ir su Varang Nord. Jeigu nebūčiau programoje perskaitęs kad tai latviai, nežinočiau iš kur jie arba kokį ten
folką groja. Be to, šiais metais galų gale išleido albumą latvių kalba, bet to neužtenka. Galbūt jiems duosiu šansą kitą kartą, šiandien man tai buvo pernelyg silpnas pasirodymas, nereikalingai daug muzikantų scenoje plius erzinantis akordeonas.
Tai kad Kilkim Žaibu nėra vien tik muzikos festivalis parodė ir sekanti programa: organizatoriaus tradicinis laužo uždegimas, istorinių rekonstruktorių, žiūrovų bei Krivio Gedimino Žilio rate. Menkas krapnojimas pasikeitė į lietų o festivalio atidarymo ceremoniją Gediminas (tai pat ir bosistas grupėje Skylė it Atalyja) pašventė savo daina skirta dievams:
Su dievais, laiminguo,
Mes ateinam, laiminguo,
Laiminguo, laiminguo,
Laiminguo, laiminguo.
Su dievais, laiminguo
Mes išeinam, laiminguo
Laiminguo, laiminguo
Laiminguo, laiminguo.
Su dievais, laiminguo,
Mes paliekam, laiminguo,
Laiminguo, laiminguo,
Laiminguo, laiminguo.
Atidarymo ritualo dalimi buvo ir minėti istoriniai rekonstruktoriai, kurie prie laužo sužaidė keletą kovų.
Tuo tarpu Perkūno Scenoje ruošėsi žemaičių roko opera Aistė Smilgevičiūtė ir grupė Skylė. Turėjome kuo džiaugtis, nes lietuje ši nemaža grupė sugrojo pusantros valandos pasakojimą. Skylė yra profesionalūs muzikantai, kas yra žinoma ir pastebėtina. Ant scenos buvo keli dainininkai, mini orkestras, būgnininkas už garsą sulaikančios permatomos sienos, kaip sakant buvo tai įdomi patirtis. Visas pasirodymas buvo kaip spektaklis, netgi ir su atskiru pasakotoju, kuris užvesdavo kiekvieną dainą. Labai gerai man susiklausė daina „Uogas auksa“, kuri pasakoja apie Platelių ežero legendą. Didelio kiekio klausytojų neišbaidė net ir lietus, kuris buvo nuostabiai užfiksuotas fotografų nuotraukose kurias jie man davė šiai galerijai!
Vienuoliktą valandą pradėjo groti Juodvarnis, kuriuos jau mačiau keletą kartų ir netgi apie juos rašiau vertindamas antrąjį jų kūrybos albumą, Mirusio žmogaus kelionė (2016). Juodvarnio išgirsti skubėjo didelis kiekis jaunesnių klausytojų, buvo pastebėtina, kad grupė sulaukė dėmesio daugiausia iš jaunosios metalistų generacijos. Nuo to laiko, kai mačiau juos pirmąsyk užsienio pasirodyme Hell Fast Attack 2014, prabėgo jau daug laiko kaip ir pokyčių. Labiausiai tuos pokyčius girdėti vokaluose, kurie skamba nebe taip „ant ribos“, bet labiau profesionaliai. Paskutinis albumas, Nerimo dienos, yra muzikaliai jau kažkur kitur, savo žanru kažkas panašaus į progresyvų juodmetalį, kas, tiesa sakant, nėra mano skonio, tačiau nepaisant to pasirodymas buvo įdomus. Nustebino mane dainos intro, Paukščiai Pakils iš pirmojo albumo, kaip ir daina Audra Prieš tylą.
Perkūno scenoje artėjo dienos programos pabaiga su priešpaskutine grupe iš Prancūzijos Igorrr. Kolega B. iš mūsų redakcijos labai juoksis, nes labai gerai prisimena, kaip aš juos keikiau ir į šuns dienas dėjau sakydamas: „kas čia per šūdas?“. Na bet dabar, ką jau, turiu pripažinti… Igorrr gyvai buvo totali bomba, tiesą sakant visiškai nelaukiau to, ką surengė ši keistoka grupelė. Net pats nežinau kaip charakterizuoti jų muziką bei šou, tačiau kaip reikiant pasismaginau. Elektronikos pasažai ir operos stiliaus vokalas, ant viso to metalas, tai buvo kažkas beprotiško. Šio muzikos stiliaus namie nepasileidžiu, bet gyvai tai buvo tiesiog puiku.
Naktį užbaigė grupė Tuurngait, apie kurią iki šiol nieko negirdėjau, nors ir lietuvių metalo sceną esu praklausęs ganėtinai neblogai. Tiesą sakant jų muzika neskambėjo blogai, ištvėriau turbūt dvi dainas. Po kurio laiko mane apėmė festivalinis nuovargis, kuris neleido man šia grupe pilnavertiškai mėgautis…
Antroji diena
Po vakarykščių pasirodymų buvau visas šlapias, tačiau mūsų Zajo palapinė atlaikė lietų, nepaisant to, kad kažkoks geradaris praeidamas pakeliui mums išspyrė porą kuoliukų. Ryte pabudus mus pasitiko darganotas oras, kol sulaukiau eilės pašikimui prie „tūlikų“, kurių festivalyje kaip visuomet mažoka (taip tai nusiskundimas organizatoriams), pradėjo iš naujo lyti. Ir lijo lijo… iki pietų, kol kažkas Perkūnui turbūt atjungė vandenį danguj. O kol mes vis dar prie tų nusiskundimų…festivalio programos brošiūra buvo tik lietuvių kalba, tai man nėra didelė problema, bet kitiems svetimšaliams turbūt taip. Suprantu, kad pandemijos metu organizatoriai nesitikėjo daug užsieniečių, tačiau nepaisant to, jų buvo ganėtinai nemažai, netyčia mes netgi sutikome dvi slovakų ir vieną čekų grupeles, kurie buvo atvykę be mūsų žinios, aš pats atvykau su draugu iš Ostravos ir Žemaite.
Šeštadienio programa prasidėjo anksčiau ir be galimybių pamatyti senovės baltų genčių kostiumus bei ginklus, pinigų ištaškymo ant įvairių gražių pakabukų ir kitų dalykų, buvo keletas įdomių veiklų, kartu ir su muzikine programa. Kaip pirmą turėjome galimybę pamatyti Dainų ratą, kur žmonės galėjo dainuoti kartu su tradicines dainas vedančiais. Po to sekė lietuviškos ristynės, kuriose tai pat galėjo dalyvauti žiūrovai, kovodami tarpusavyje arba su instruktoriais.
Tuo metu pradeda groti Perkūno scenoje Saulius Petreikis World Orchestra. Pats orkestras gali būti palygintas su grupės Skylė pasirodymu. Sauliaus Orkestras buvo superiniu foniniu garso takeliu stebint kitas festivalio veiklas, buvo jaučiamas originalumas liaudies motyvų ir orkestro sąsajoje. Po jų pasirodymo bėgau nusipirkti jų albumą.
Viską suspėti yra žmogiškai neįmanoma, tuo pat metu vyko vikingų futbolas ir lietuvių grupės pasirodymas Regressive. Pirmasis jų pilno dydžio albumas Born in the Grave buvo išleistas prieš dvejus metus, tačiau jie jau prieš jį spėjo išperėti ir bendrą albumą su Spermafrost (kas pažįsta šias grupes žino kokia pekla laukia jų gyvai). Na, bet ką jau, gal pabandom sužaisti tą futbolą po septynerių metų pertraukos skambant Regressive grupei? Ganėtinai durna idėja ar ne? Pasistumdote su kitais, išperdžiate paskutinį sielos atodūsį, o prie viso to groja tokios dainos kaip: Let Me Be Your Whore arba City Under Siege… Daugiau komentarų net nereikia. Mūsų komanda, savaime aišku, pralaimėjo prieš patyrusius vyrus – lietuvos čempionus, kai organizatorius kvietė žmones prisijungti į mano komandą prie šio žaidimo, atėjo keletas vyrukų su klausimu „I don’t even know what a fuck is going on?“ (Aš net nežinau kas čia po velnių dedasi?) Taip pat nepadėjo nei mūsų taktika „dideliems ir storiems vyrams pakiškite koją“ taip pat ir antroji taktika „HODOR“. Prakišome sausai 0:3
Po šios „nuostabios“ idėjos turėjau eiti pusvalandžiui pailsėti ir numigti… pabudau kai Lietis jau buvo atgroję pusę savo pasirodymo. Šią folk-roko grupelę su progressive prieskoniu ir daugiabalsiu moterišku dainavimu, jau turėjau galimybę pamatyti Kilkim Žaibu 20 (2019 m.), dar tada kai neturėjo net išleidę savo debiutinio albumo. Po jų pasirodymo mano rankose naujausias jų albumas ir šis faktas manau kalba pats už save. Lietis groja senas dainas, kurios buvo užrašytos pirmoje 20-ojo amžiaus pusėje, ir jiems tai sekasi neblogai pateikiant tas dainas aprengtas į šį modernios muzikos rūbą. Be to jie gerai ir žiūrisi ant scenos, ką mes įvertinome su ekspertu Andriuku.
Ir vėl keliaujame link Pikuolio scenos kur pradeda savo šou Estai Nihilistikrypt. Šių nihilistų produkcijos dar neteko girdėti, nors ir estų sceną taip pat pažįstu (tačiau labiau juodmetališką). Grupė jau susibūrusi kurį laiką ir turi išleidę 4 pilnus albumus, verta paminėti, kad šiemet išleido naujausią. Death metalo klausau neperdaugiausiai, bet tai ką Nihilistikryptai tvojo iš peties, ant scenos gyvai skambėjo tvirtas ir rimtas old school death metalas. Neturiu reikalo komentuoti, kad vokalus kriokė moteris, manau kad mes jau turėtumėm būti įpratę kad death metalo pasauly yra ir kokybiškų švelniosios lyties vokalų. Duodu nykštį aukštyn visai grupei, nors namie to ir nesiklausyčiau, bet gyvai tai buvo puikus pasirodymas.
Po jų sekė kitas Death metalo užtaisas, kitame pavidale, Latviai Sanctimony. Death’n roll yra ganėtinai teisingas pavadinimas, o death metalo kiekis buvo kiekvienoje dainoje skirtingas. Kai kurios dainos buvo šokio ritmiškumu primenančios senąjį Sentenced, ką vertinu pozityviai. Prie scenos žmonės linksminosi šokdami, įdomu kas bus naujesnioje kūryboje, kadangi tai, kas buvo, skyrėsi nuo senesnės.
Neturėjau jokio suvokimo, kas buvo I.V.T.K.Y.G.Y.G, kol man to nepaaiškino draugai iš Lietuvos. Šių raidžių kratinys reiškia: Ir visa tai kas yra gražu yra gražu. Gerai, pavadinimas kaip ir aiškus bet dabar ta sudėtingesnė dalis, grupės stiliaus aprašymas. Net nežinau… kažkokia psichodelinė klajonė par excellence. Seniukai, kurie groja kažką tarp alternatyvaus roko, džiazo ir dar kažko. Turiu pripažinti, tai buvo siurprizas šiame festivalyje, bet kad iš tikro suprastumėt, ką jie groja, turėtumėt būti turbūt truputėlį kitoje dimensijoje…
Viena iš festivalio pagrindinių? moterų thrash metalo grupių Nervosa ne visai mano skonio. Žmonės byloja, kad tai didelė grupė, kurią leidžia Napalm, groja ten tik moterys, bet ką aš žinau… Jų pasirodymą žiūrėjau iš tolėliau ir jos manęs niekuo neįtikino savo gyvu pasirodymu.
Visišku kontrastu man buvo vietiniai Crypts of Despair, death/black metalo grupė. Šiemet jie išleido naują albumą All Lights Swallowed, kurio dar nespėjau paklausyti (taip jau man gaunasi su visomis tomis naujienomis), tačiau gyvai gerai driokstelėjo. Metal-archyvai ir kiti rašo, kad Crypts of Despair yra death metalas, bet su šituo aš iš dalies nesutinku. Jų muzika yra šiandieną ganėtinai paveikta juodmetalio, ką mums atskleidžia ir jų vizualinė scenos išraiška. CoD galėtumėme priskirti prie šiuolaikinės death/black bangos į kurią priskirčiau ir tokias grupes kaip: Dead Congregation, Possesion, Grave Miasma arba slovakus Infer. Kalbant apie šeštadienį manau, kad juos galėčiau priskirti į savo dienos top sąrašėlį.
Sekanti programos grupė buvo Lietuvos pagan metalo legenda – Obtest. Paskutiniaisiais metais nelabai aktyvi, dėl ko nemaža dalis užsienio fanų apie ją net pamiršo. Prie scenos pradėjo rinktis minia žmonių, o Obtestai pradėjo groti savo specialų dainų rinkinuką. Kalba ėjo apie grupės albumo Auka seniems dievams 20 metų jubiliejų, taigi šis visas albumas ir nuskambėjo. Buvo matyti kad vietiniai pažinodami šią grupę linksminasi. Obtestus pažįstu nuo pat pradžios, kai pradėjau klausyti pagan metalo, tačiau už Lietuvos ribų ši kultinė grupė nėra itin žinoma. Užsieniečių šiemet Žaibuose buvo mažiau dėl pandeminės situacijos, tačiau nepaisant to, dainą Auka seniems dievams dainavau ir aš kartu su tūnaišiais. Pabaigoje kaip vieną ekstra dainą sugrojo naujesnės kūrybos gabalą Myriop.
Iš Obtestų mes greitai persikėlėme prie Pikuolio scenos, kur po kelių minučių prasidėjo airiška folk metalo legenda Cruachan. Grupė negrojo ilgiau nei metus su puse, o į Kilkim Žaibu prisistatė beveik visiškai pasikeitusioje sudėtyje. Pasikeitė trys grupės nariai o buvęs būgnininkas, kuris grojo su Cruachanais iki 2006 metų, prisijungė prie grupės kaip post bosinis gitaristas. Chruachan grojo idealiu laiku, vakare prieš pagrindinio festivalio laužo uždegimą, kuris buvo Algiz runos formos. Turiu pripažinti, kad kai kurie gyvi grupės pasirodymai youtube neskamba gerai, tai šiek tiek nerimavau, kad manęs tas pats laukia ir mano pirmame gyvame pasimatyme su jais. Tačiau mano nusistatymai buvo neteisingi ir jų grupuotė su naujais nariais skambėjo tiesiog puikiai. Smuikas nebuvo įkyrus, vokalas buvo visai geras o visa tai kartu nešė puikią energiją. Yra nedaug folk metalo grupių, kurių klausau šią dieną, o Cruachan davė man viltį, kad šis žanras dar nemirė nuo tapimo tuščiu absoliučiu kiču arba nuo kompozicinės impotencijos. Iš paskutinio albumo, kuris išėjo 2018 grojo dainos Queen of War, The Harp, the Lion, the Dragon and the Sword. Galų gale driokstelėjo ir jų kultinis gabalas Ride on!
Po Cruachanų prasidėjo trumpas ugnies šou, kurio eigoje buvo uždegta Algiz runa, žmonės ėmė rinktis prie Perkūno scenos kur buvo girdėti pirmuosius Batiuškos (t.y. Batushka/ БАТЮШКА) tonus (tiksliau pono Kžyštofo babuškos). Jeigu norite 100% mano perspektyvos, tai turiu pasakyti, kad ši grupė man visiškai nesimpatiška ir man nesvarbu, kuri groja: ta pirmoji ar antroji (Batiuška). Visas tas finansinis cirkas, kurį matome nuo pirmiausio albumo iki pat ginčo tarp grupės narių dėl šios „aukso kasyklos“ mane tiesiog atbaidė apskritai klausyti jų kūrybos. Žaibuose padariau išimtį: paklausiau poros dainų, ir įvertinau, kad tai tik pervertintas nuobodus reikalas, pastatytas ant įvaizdžio, verčiau jau būčiau likęs prie ugnies. Savaime aišku, tai tėra mano subjektyvi nuomonė, kuri yra priešinga daugumos žmonių, kurie bėgiojo festivalio teritorijoje su Batiuškos marškinėliais.
Festivalio kulminacija vėlią nakties valandą tapo ambient/elektro projektas Vėlių Namai. Juos mačiau ne kartą ir mano nuomonę apie jų praėjusius pasirodymus galite perskaityti čia. Ritmiškai žavinga muzika, kuri, kol kas, vis dar lieka programuotų samplų pavidale valdomi DJ už stalo, grupės pagrindinio nario, bet kokiu atveju muzika puikiai tiko meditacijai prie ugnies. Prie scenos vyko įdomus ugnies šou, bet aš savo laiką leidau tolėliau prie ugnies iki pat paryčių. Atidaviau pagarbą mirusiam draugui ir po truputį keliavau į savo palapinę, stebėtinai blaivas.
Kaip įvertinti Kilkim Žaibu 2021? Kitaip negu pozityviai neįmanoma, buvau laimingas vėl būdamas festivalyje po viso šio laiko. Priminsiu, vis dėl to, ir kelis minusus – vienu iš jų buvo nepakankamas kiekis lauko tualetų, mažai geriamo vandens šaltinių, bet kaip sakoma, kiekvienam savo. Vietinių grupių gausa man visiškai nekliudė, netgi atvirkščiai, buvo labai smagu, nes su lietuvių scena esu ganėtinai susipažinęs. Gamta kaip visuomet buvo nuostabi taip pat kaip ir festivalio programa, visa tai sukuria tikrai unikalią atmosferą. Pabaigoje kviečiu žvilgtelėti į nuotraukų galeriją kurioje rasite dviejų fotografų nuotraukas. Tekste taip pat yra šių fotografų nuotraukos, o titulinė nuotrauka yra mano. Ačiū už nuotraukas Vyteniui ir Varnalėšai.
Ačiū organizacinei komandai už puikų darbą ir nuostabią programą. Iki susitikimo kitais metais!
Iš slovakų kalbos išvertė Demonvoisa, redagavo Varnalėša.
Fotografo Vytenio Jurevičiaus galerija
Fotografės Varnalėšos galerija
