Vilkų Žiema (1. 2. 2020, Vilnius) LT

Lietuva man yra kažkuo ypatinga šalis, kurią aš pamilau ir dėl to visuomet ten grįžtu. Šį kartą nusprendžiau aplankyti žiemos laikotarpiu vykstantį festivalį, Vilkų Žiema, kurį organizuoja Kilkim Žaibu komanda. Jeigu norite skaityti reportažą tik iš koncerto, tuomet praleiskite sekančią pastraipą.

Atskridau keletą dienų prieš festivalį. Laiką leidome skirtingais kultūriniais užsiėmimais. Vakare po mano atvykimo klube Narauti vyko Austrijos Harakiri for the Sky ir kitų lietuviškų grupių koncertas, kas buvo tik gera mano kelionės pradžia. Į koncertą atvykau, kai jau pradėjo groti pagrindinė grupė – Harakiri for the sky. Po atvykimo netikėjome savomis akimis. Nors ir mažesnis, tačiau sausakimšas klubas mane nustebino. Renginio geriau nevertinsiu, nes didžiosios dalies nemačiau. Sekančią naktį aplankėme paminklą antisovietinių partizanų – Miško Brolių ir jų nemirštančią legendą, kurią prisimena lietuviai iki šiol. Oras nepriminė žiemos, netgi ir Lietuvoje daugumoje lijo. Lietaus lašai lydėjo mūsų žingsnius į apleistą informacijos pastatą KGB kaip ir į Lietuvos kunigaikščių tvirtovę – Trakuose.

 


 

Štai ir šeštadienis, diena kai ateina vilkų žiema, pavieniui arba grupelėmis jau renkasi liaudis klube Kablys. Žiemos nėra, Perkūnas savo šventės metu siunčia tik lietaus lašus o klube galima retkarčiais išgirsti jo kūjo garsą. Kablys, mano nuomone, yra erdvė skirta apytiksliai 1000 žmonių, o pats pastatas buvo pastatytas 1958 metais ir praeityje turėjo savo kultūrinę paskirtį. Po įėjimo į klubą mūsų laukė krūva atributikos ir tai pat kelios vietos, kur buvo įmanoma įsigyti pilstomo alaus. Grupių įvairovė buvo ganėtinai originali, galima sakyti jog kiekviena iš jų buvo kažkuo įdomi.

Scenoje pasirodė migla ir palaipsniui buvo uždegamos žvakės, akivaizdus ženklas, kad ritualas gali prasidėti. Pasirodo pirmoji grupė Vėlių Namai, kuri galėjo nustebinti tuos, kurie nėra itin linkę į mažiau metalinius muzikos žanrus. Aš asmeniškai tiksliai žinojau ko man reikia laukti iš šio projekto, namie paskutiniuoju metu jų albumas KURIR grojo ne vieną kartą. Elektronikos ritmai ir šamaniški būgnai su ambiento prieskoniu sukūrė nepaprastą atmosferą. Fone buvo galima pamatyti paprastą projekciją su dažnai pasirodančiomis runomis, kas buvo tinkama šiai visai koncepcijai. Mistika apipintas klausytojas, tai yra greičiausiai muzikos autoriaus tikslas. Sakyčiau kad jam tai itin gerai pasisekė.

 

 

Laiko tarpas, kurį turėjome tarp grupių tam, kad išgertume alaus nebuvo itin ilgas ir štai netrukus ant scenos apsireiškia Belgijos grupė Wolvennest. Jau koncerto skelbime rašiau, kad šią grupę išleidžia VAN Records, o jie niekada sau neleidžia išleisti vidutinės kokybės grupių. Tas pats galioja ir psychadelic rock grupei, kuri vakare apsireiškė su savo masyviais garsais. Skambesį sudarė keturi styginiai instrumentai, trys  gitaros ir viena bosinė, kurias sekė būgnai. Ši grupė tai pat turėjo savo projekciją fone, kurioje buvo kalnų atvaizdas. Antroji daina, kuri yra mano mėgstamiausia „Ritual Lover“ buvo nuostabi su savo pasikartojančia melodija. Jie skambėjo praktiškai geriau gyvai negu iš CD. Dainininkę vertinčiau 10 balų o gitaristas su skrybėle ir akiniais turėjo ypatingą stilių. Duočiau jiems net ir 11/10.

 

Kaip jau minėjau įžangoje, kiekvienas atlikėjas festivalyje buvo išskirtinis ir įdomus. Spalvingas metalo žanrų vakaras gali tęstis. Artėja laikas vienai iš mano mėgstamiausių Estijos grupių Loits. Juos galima charakterizuoti kaip estiškojo black metalo scenos pionierius, kurie visuomet turėjo savitą skambesį ir stilių. Be to jie groja nuo antros pusės devyniasdešimtųjų ir nuo jų paskutiniojo albumo Must prabėgo jau 13 metų. Grupės aktyvumas buvo paskutiniais metais ganėtinai neiškus, o kuomet buvo paskelbtas jų pasirodymas čia, nekantravau pamatyti juos ir jų programą. Loits ant scenos atrodė kaip tikri profesionalai, kurie kartu groja jau keletą metų, tačiau labiau patyrę klausytojai galėjo pastebėti dingusį sintezatorių, kurio garsas vis tiek skambėjo tačiau šį kart tik iš foninio įrašo. Mažesne problema klausant buvo garsas, kuriame pranykdavo vokalas. Tarp žiūrovų buvo galima pastebėti, kad muzikantai jautėsi it namie, bei buvo galima sutikti keletą klausytojų atvykusių iš Estijos. Pirmoje grojaraščio pusėje išgirdome ir dainą : „Haavad Uulitsal“, kuri buvo skirta estams deportuotiems per sovietų okupaciją. Ir žinoma vakaro perliuku tapo daina, kuri privalėjo suskambėti iš legendinio klipo: „Kodu“. Gaila to vokalo, kurio nebuvo galima gerai girdėti, antra vertus jų pasirodymas buvo nuostabus. Esu patenkintas kad pagaliau išgirdau gyvai Loits, Flak´n roll!!

 

Priešpaskutinė grupė buvo Manegarm iš Švedijos, kuri tai pat turi savo ilgą istoriją prasidedančią dar devyniasdešimtaisiais metais. Ši grupė yra itin aktyvi savo koncertine ir studijine veikla, kurios leidėjas yra itin žinomas, tačiau ne mano mėgstamiausias. Ant scenos stovi mikrofonas s Algiz runa ir netrukus pasirodo smuikininkas, kuris padaro savotišką įžangą prieš dainą „Hordes of Hel“. Nors ir įžanga buvo įdomi, tačiau po truputį suvokiu, kad šis stilius ne mano skonio. Neturiu nieko blogo prieš šį žanrą ar grupę, tačiau manęs tai nedomina taip kaip kadaise. Galų gale net ir jų epinė daina Blodörn nesukėlė man jokių emocijų. Gaila, tačiau jais mėgavausi mažiausiai iš visų, nors ir salė buvo pilna jų fanų.

 

Negaliu pasakyti ar turėjau kažkokią pagrindinę koncerto žvaigždę, tikriausiai ne. Galų gale išvydome ir vakaro vyšnaitę iš Lenkijos – Infernal War. Kaip apibūdinti totalią agresiją muzikoje? Pabadykite paklausyti jų grojaraštį nuo pradžios iki galo. Kanonada kurią paleido Stormblast pažadintų ir miegantį Jėzų po penktadienio išgertuvių Nazerete. Infernal War tai nesibaigiantis energijos pliūpsnis ypač kai groja „Crush The Impure Idolatry“ iš albumo Terrorfront. Uch! Tai buvo it velnio katilas! Po 50 minučių brutalumo, gali atrodyti to maža tačiau per priešpaskutinę dainą „Spears Of Negation” maniau kad jau numirsiu. Po biesais, jau senstu, tačiau reikia pajėgti sušokti kaip nors tą dar vieną šokį.

 

Po viso to prasideda eilė alaus, antra, trečia… Po velniais, kur aš? Vienas, antras baras. Vyteni, kiek valandų? 16:00 Lietuvos laiku. Labas rytas.

Finalinis verdiktas? Puikus renginys su nuostabia organizacija ir atmosfera. Tikrai neatsisakysiu atvykti it kitąmet. Juolab, kai lėktuvo bilietas yra pigesnis negu vakarienė restorane.

 

Už nuotraukas ačiū: Vyteniui (Månegarm, Infernal War, publika) – visa galerija čia

O taipat ir Lunaria (Vėlių Namai, Wolvennest, Loits)

Vertimas: Dmnvs

Author: S.

Zakladateľ a šéfredaktor Besu

Pridaj komentár

Vaša e-mailová adresa nebude zverejnená. Vyžadované polia sú označené *